Contractor Costs of Factoring Account Receivables for a Construction Project/ Rangovo sąnaudos, statybų projekto gautinas sumas perdavus faktoringo įmonei

Literature reveals that approximately 66% of construction project funds are raised from financial institutions. The burden of capital costs on contractors is heavy and financial alternatives for the reduction of capital costs are always desired. The objective of this study is to derive a mathematical way of defining the contractor's costs for factoring account receivables, which is a form of commercial finance whereby a business sells its account receivables at a discount. Factoring can be thus considered as a contractor selling his/her accounts receivable to a factor, a financial institution that provides the services of financing, credit management, and collection. Nevertheless, factoring has far not been used for construction project financing. The relevant literature, empirical practices, and factoring theories from outside the construction industry are all evaluated and the features needed to derive the cost function are explored and integrated. This includes commission costs, expected debt costs, and credit monitoring costs. The case study is utilized and discussed to illustrate the use of factoring for a construction project and its related costs. Under the given assumptions that represent the most common financial conditions in Taiwan, the simulation results show that the contractor's factoring costs without recourse for the construction project make up only 0.8% of the total costs of the examined project which is relatively lower than that of most traditional financing. In addition, the application of factoring has the advantage of facilitating financial management, instantly improving cash flow, enhancement of investment efficiency, avoiding extra loan procedures, improving credit rating, and transfer of financial risk. Factoring is indeed a feasible financial tool for construction projects. Santrauka Literatūros šaltiniai rodo, kad statybų projektuose apie 66 % lėšų gaunama iš finansų institucijų. Rangovams tenka didžiulė kapitalo sąnaudų našta, taigi visuomet pageidautina turėti finansinių alternatyvų kapitalo sąnaudoms mažinti. Šiuo tyrimu siekiama surasti, kaip matematiškai nustatyti rangovo sąnaudas, gautinas sumas perduodant pagal faktoringą, kuris yra komercinio finansavimo forma, kai įmonė savo gautinas sumas parduoda su tam tikra nuolaida. Taigi galima sakyti, kad faktoringo atveju rangovas savo gautinas sumas parduoda faktoriui – finansų institucijai, kuri teikia finansavimo, kreditų tvarkymo ir pinigų rinkimo paslaugas. Tačiau faktoringas ne itin naudojamas statybų projektams finansuoti. Įvertinama atitinkama literatūra, empiriniai pavyzdžiai ir su statybų sektoriumi nesusijusios faktoringo teorijos, nagrinėjamos bei integruojamos savybės, leidžiančios išvesti sąnaudų funkciją. Jos apima komisinius mokesčius, numatomą skolos kainą ir kredito stebėjimo sąnaudas. Atliekamas ir aptariamas atvejo tyrimas, siekiant parodyti faktoringo naudojimą statybų projekte ir susijusias sąnaudas. Pasitelkus tam tikras prielaidas, atspindinčias dažniausiai Taivane pasitaikančias finansines sąlygas, modeliavimo rezultatai rodo, kad statybų projekto atveju rangovo sąnaudos faktoringui be regreso teisės sudaro tik 0,8 proc. visų nagrinėto projekto sąnaudų, o tai gerokai mažiau už daugumą tradicinių finansavimo būdų. Be to, faktoringas duoda ir kitokios naudos: palengvina finansų tvarkymą, iškart pagerina pinigų srautus, padidina investicijų efektyvumą, leidžia išvengti papildomų paskolų procedūrų, pagerina kreditingumą ir perkelia finansinę riziką. Taigi faktoringas – išties tinkamas finansinis įrankis statybų projektams.